Margionys – atoki, bet kultūriškai stipri Dzūkijos kaimo vieta, kurios širdyje – medinės sodybos, stebuklingas šaltinis, kapinių tradicija ir klojimo teatras. Jei ieškai ramybės, folkloro ir tikro kaimiško gyvenimo – ši vieta tinka tobulai.

MARGIONIŲ ISTORIJA

Margionys pirmą kartą paminėti 1637 m., kai čia buvo registruoti 11 ūkių. Tačiau archeologiniai radiniai liudija, kad apylinkėse žmonės galėjo gyventi jau gerokai anksčiau, . Iki XVIII a. vidurio kaimas patyrė didelių sukrėtimų – maro ir kitų nelaimių metu gyventojų skaičius sumažėjo iki vos kelių šeimų. Pavyzdžiui, 1738 m. čia beliko tik dvi šeimos. Vėliau kaimas atsigavo – XIX a. pabaigoje Margionyse jau gyveno per 270 žmonių. Tarpukariu ir sovietmečiu kaimas išlaikė tradicinį dzūkišką uždarą bendruomeninį gyvenimą, stipriai priklausomą nuo miško, žemdirbystės ir vietinių papročių.

Sovietmečiu Margionys, kaip ir kiti pasienio regionai, išgyveno kolektyvizacijos laikotarpį, bet dėl nuošalumo išvengė intensyvios urbanizacijos ar pramoninės pertvarkos. Būtent šis uždarumas padėjo išsaugoti autentišką architektūrą, kraštovaizdį ir kultūros tradicijas.

Neatsiejama kaimo istorijos dalis – Margionių klojimo teatras, kurio ištakos siekia XX a. pirmąją pusę. Vaidinimai vykdavo vietos klojimuose, o šios tradicijos tęsiasi iki šiol – kaimas tapo vienu iš gyvų etninės kultūros centrų Dzūkijoje.

Šiandien Margionių kaime rasite:

Margionių klojimo teatrą

Skroblaus versmės („Bobos daržo“ šaltinis)

Etnografinė aplinka su daugybę medinių sodybų, išlaikiusių tradicinį kaimo vaizdą ir autentišką architektūrą

Margionių kaimas žemėlapyje: Google maps